Radioaktyvi žiurkė

Radioaktyvi Žiurkė pas mus gyveno daugelį metų. Aš nejuokauju, nors frazė skamba, kaip iš post-apokaliptinio filmo. Mes turėjome Radioaktyvią Žiurkę (netgi iš didžiosios raidės!), kurios taip ir nesugebėjom nudobti.

Įmonė, kurioje dirbau, tapo bene pirmąja Lietuvoje DocLogix sistemos naudotoja. Tai buvo Microlink - didelė ir nuostabi tarptautinė įmonė, kurioje man teko nemažai pradirbti, darant karjerą nuo eilinio klientų aptarnavimo vadybininko iki kokybės vadovo. Tai buvo ir viena pirmųjų Pabaltijo įmonių, ėmusių taikyti ITIL - jei ne ši, geriausias patirtis pateikianti metodologija, nebūtų atsiradęs ir šitas straipsnis.

DocLogix istorijos gerai nežinau, netgi nesu tikras, ar šią, gana galingą sistemą sukūrė estai, ar lietuviai. Kažką ji bendro turėjo su estais, nes DocLogix sukūrusi įmonė krito į akį estijoje buvusiai Microlink vadovybei: šioji nutarė sistemą įsigyti kartu su visais jos kūrėjais. Bet kažkaip kažkas pasisuko, ir DocLogix kūrėjai neprisijungė. DocLogix susidraugavo su Alna, o Microlink teliko pilotinis šios dokumentų valdymo sistemos diegimo projektas.

Nepasakosiu apie pačią DocLogix sistemą - ji gana galinga ir sąlyginai universali, nors ir turi kai kurių gilių konceptualių bėdų (kita vertus - parodykit man sistemą, kuri tų bėdų neturi). Tiesiog istorija ne apie DocLogix, o apie Radioaktyvią Žiurkę. Nuo pat pradžių pas mus DocLogix turėjo konkuruoti su HP OpenView Servicedesk, failų serveriais, daug darbų darančia bilingo sistema ir dar bala žino, su kuo, vėliau - net ir su Microsoft CRM. Ir nuo pat pradžių DocLogix neturėjo griežto šeimininko.

Jau praėjus keliems mėnesiams nuo DocLogix įdiegimo, kažkas atrado šioje sistemoje Radioaktyvią Žiurkę. Taip vadinosi kažkoks neaiškus vartotojas. Paaiškėjo, kad jam priklauso dar ir kažkokie neaiškūs dokumentai bei darbai. Prašymas išnaikinti žiurkes iš sistemos nebuvo įvykdytas - mums atsakė, kad kol egzistuoja kažkokie dokumentai, tol turi būti ir jų kūrėjas. O Radioaktyvios Žiurkės (testinio vartotojo) dokumentų ištrinti nesigavo. Žiurkė gyvavo. Laiks nuo laiko pas ją atsirasdavo nauji dokumentai. Kiekvienas naujas DocLogix administratorius pažadėdavo, kad žiurkės neliks. O kiekvienas naujas sistemos savininkas ją vėl atrasdavo ir reikalaudavo išnaikinti.

Žiurkė gyvavo. Vartotojai išeidavo, jų dokumentai, kai prireikdavo kažkaip būdavo ištrinami, kaip ir jie patys, o Radioaktyvi Žiurkė - nenyko, laiks nuo laiko sukeldama nerišlius gandus apie tai, kad sistema greit užluš, o kartais - ir biuro administratorių paniką dėl hakerių. Atrodė, kad Žiurkė - ne tik radioaktyvi, bet ir aktyvi.

Kai tapau Microlink kokybės vadovu, pirmas dalykas, ką ėmiau daryti - tai centralizuoti duomenų valdymo sistemų zooparką (ar galit įsivaizduoti, kiek sistemų sugeba sau prisikurti IT įmonė?). Vadybiškai tai vadinama taip: iš visų padalinių atimi visas sistemas, o paskui įvairių padalinių vadovams deleguoji jų valdymo funkcijas. Žinoma, atėmiau iš kažko ir DocLogix. Su visa Žiurke, turinčia dokumentų pačiose netikėčiausiose vietose.

Iš kur ji atsirado? ITIL turi atsakymą. Per visas ITIL knygas yra tik vienas atvejis, kur konrečiai įvardinama, kas ir kada kokias naudotojų teises gali ar negali turėti įvairiose sistemose. Ir iš ko tas teises reikia kategoriškai atimti. Yra įvardinamos dvi naudotojų grupės, kuriems negalima leisti net per kilometrą prisiartinti prie darbinių sistemų, jokiu pretekstu - tai programuotojai ir testuotojai.

Release management procesas (lietuviškiau dar kartais vadinamas Versijų valdymu) kartu su Pakeitimų valdymo procesu kardinaliai atskiria vartotojus nuo sistemų kūrėjų ir bandytojų. Tačiau pakanka vieno karto, kai testuotojas ar programuotojas prikiš nagus prie darbinės sistemos - ir Radioaktyvią Žiurkę teks gaudyti metų metus.

Pasirodo, ne mes vieni susidurdavom su serveriuose gyvenančiom žiurkėm - ne pirmą dešimtmetį su jomis kovojo ir ITIL kūrėjai, suradę tik vieną išeitį: griežtai kontroliuoti visą programinės įrangos kūrimo ir diegimo procesą. Deja, diegdami DocLogix, mes žengėm tik pirmus ITIL žingsnius ir iš svetimų klaidų nesimokėm.

Mūsų Radioaktyvi Žiurkė nebuvo kenksminga - ji tiesiog gyveno dokumentų valdymo sistemoje ir nesuprantamais būdais bandė išplėsti savo įtaką. Turiu įtarimų, kad ją ilgainiui imdavo "globoti" kiekvienas naujas DocLogix administratorius: kam kurti naują testinį naudotoją, kai jis jau yra? Ir kam priskirti nereikalingus dokumentus? Žinoma, kad Radioaktyviai Žiurkei, kuri nesunaikinama!

Manote, man pavyko tą žiurkę išgyvendinti? Nei velnio. Krūvos archyvan išmestų senų dokumentų, perkurtos direktorijos (kažkodėl tame DocLogix pavadintos berods failais, ar tai kažkaip panašiai), bet Žiurkė gyvavo. Ištrinti visi seni testai, viskas, kas tik su Žiurke susiję - visvien ji liko gyva. Nepaisant pilno sistemos atnaujinimo, bandymų žiurkę naikinti ir patiems, ir su DocLogix atstovų administratoriais - ji liko. Pabandžius ją pašalinti gilesniais metodais, paaiškėjo, kad ji neaiškiu būdu jau susieta su kažkokiomis sisteminėmis funkcijomis, tad ją nudobus, miršta ir visa DocLogix sistema. Radioaktyvi Žiurkė laimėjo.

Vėliau aš pradėjau nuosavą karjerą. Microlink tuo tarpu buvo suskaldyta, parduota dalimis, vienai iš likusių įmonių atiteko ir DocLogix serveris, kuris buvo dar kartą pertvarkytas, o vėliau - padėtas į šalį, paliktas tik kaip archyvas. Kartą pasiklausiau ten dirbančių pažįstamų apie tai, ar vis dar gyva Radioaktyvi Žiurkė. Pasirodo - taip.

Ričardas Savukynas, 2009

Tags: DocLogix, ITIL, duomenų valdymas, blogas, straipsniai Paskutinį kartą keistas 09:06 Antr, 25 Rugp 2009 , keitimus įvykdė Main. Peržiūrėtas 5,301 kartų Children Susiję puslapiai Pasidalinti